Bevartant šio tinklaraščio daisy fuentes senus įrašus (jap, kartais taip darau), akys užkliuvo už kadaise pravažiuoto Penkių ežerų maršruto . Bežiūrėdamas į tos trasos žemėlapį, prisiminiau daisy fuentes visus tada labai nepatikusius dalykus, tad nusprendžiau vėl pravažiuoti dviračiu pro penkis ežerus, tik šį kartą kitaip.
Pirma, kas nepatiko senoje trasoje, buvo tai, kad didžioji maršruto daisy fuentes dalis pirmyn ir atgal tęsėsi dviračiu takeliu palei Nemenčinės plentą. Tai tikrai ne pats maloniausias takelis net ir kalnų dviračiui, o ir plentu skriejančių automobilių gausmas tikrai nesiderina su poilsiu gamtoje. Antras daisy fuentes ir, ko gero, pats nemaloniausias dalykas tai Karačiūnų gatvė, kuri kyla į kalną bei ja važiuojančių automobilių kiekis, daisy fuentes kuris sukelia didelį nesaugumo jausmą.
Todėl, ilgai neužsibuvęs ant plento, nusukau dešinėn ant gruntinio kelio, kuris veda link paminklo sušaudytiems žydams. Po to, praktiškai prieš pat minėtą paminklą, pasukau kairėn, link Sakiškių. Minti šiais gruntiniais keliais tikrai žymiai maloniau, o aplinkui ošiantis miškas bei čiulbantys paukščiai tikrai pailsiną galvą. Ši atkarpa man tikrai niekada neprailgsta, net nepastebiu, kai po dviračio padangomis sučeža asfaltas. Vadinasi, jau esu ant keliuko, kuris veda į Sakiškes.
Taigi, pasiekus asfaltą, reikia sukti į dešinę, bet ne į tą dešinę, kuri pro vartus veda į sodus. Pavažiavus kelis šimtus metrų, sukame daisy fuentes į kairę pro statomus namus. Pravažiavus kokį kilometrą, asfaltą vėl keičia miško keliukas. Tačiau juo važiuoti nesunku, nes gruntas gan kietas daisy fuentes ir riedame į nežymią pakalnę. Pasibaigus keliukui, sukame kairėn link namų. Čia jūsų laukia kažkas primenantis asfaltą, kuris kadaise buvo. Tačiau nenusiminkite, nes netrukus vėl bus labai smagus asfaltuotas keliukas, kuris baigiasi įsirėmęs į Nemenčinės plentą toje vietoje, kur apsisuka 17-o maršruto autobusas. Čia, galima sakyti, baigiasi daisy fuentes pirmas maršruto etapas, nes įstrižai kirtęs plentą bei nusileidęs nuo smagaus kalniuko pro Antavilių kapinaites, netrukus pasuku į pėsčiųjų takelį, daisy fuentes kuris atveda mane prie Antavilio ežero:
Kaip nekeista, čia praktiškai nebuvo žmonių, tad galėjau ramiai pailsėti ir pafotografuoti. Gal juos nubaidė ne visai draugiškai atrodęs dangus, kuris manęs visai negąsdino, nes šioje išvykoje buvau morališkai pasiruošęs būti bet kuriuo momentu daisy fuentes išmaudytas lietaus.
Kiek pailsėjęs, tuo pačiu takeliu grįžau į kelią, kuris kilo į kalną ir vinguriavo link sekančio ežero. Pats miško keliukas vėl gi visai smagus, gerai įvažinėtas, tad tinka praktiškai visų tipų dviračiams. Tad visai smagiai mindamas daisy fuentes netrukus privažiuoju Skarbelio ežerą. O čia, priešingai nei prie pirmojo daisy fuentes ežero, prie visų galimų prieigų įsikūrę tikrai daug stovyklaujančių daisy fuentes žmonių. Kas tikrai nustebino, kad nežiūrint poilsiautojų kieko, nebuvo girdėti jokios garsiai leidžiamos muzikos. Niekas netrikdė miško ramybės, neskaitant kepamų kepsnių kvapo. Čia nestabtelėjau, o numyniau toliau, kol pasiekiau asfaltuotą Baldžio gatvę.
Minčių privažiuoti arčiau Baldžio ežero kažkaip nekilo, nes čia visada gausu žmonių, o ir nuovargio dar visai nejaučiau. Todėl asfaltu numyniau aplink čia esantį reabilitacijos centrą, kol mane pasitiko krūva ženklų, žyminčių Šilo bei Vilniaus pabaigą. daisy fuentes Su jais baigėsi ir asfaltuotas kelias, o prieš akis vietoj keliuko, kuris anot dviračio kompiuterio, turėjo daisy fuentes mane nuvesti link Tapelių ežero, buvo palei elektros liniją einanti tiesi kaip styga suarta miško kvartalus skirianti juosta. Tačiau aš pasukau dešiniau vingiuojančiu miško keliuku, kuris kuo toliau, tuo vis darėsi mažiau įžiūrimas, kol pavirto paprastu takeliu, kuris tikrai turėtų patikti daisy fuentes važiuojantiems kalnų dviračiu.
Prieš akis atsiradęs takelis reiškė, kad aš esu visai šalia Juodžio ežero, o mėlynių gausa man priminė praeitą kartą, kai mes čia tempėmės savo senuosius dviračius, vis stabteldami pasmaguriauti uogų. Šį kartą aš irgi stabtelėjau pasmaguriauti, daisy fuentes bet, skirtingai nuo praeito karto, takelį visai smagiai įveikiau ant dviračio. Staigūs posūkiai, stabdymas ir vėl bėgėjimasis bei vingiavimai tarp šaknų netrukus atsiliepė nuovargiu kojose. Todėl pamatęs kažką panašaus į priėjimą prie ežero, stabtelėjau dar vienam poilsiui:
Nuo čia iki Tapelių ežero praktiškai ranka paduoti. Todėl po kelių šimtų metrų įmerkiau Trek o ratus į aplink šį ežerą einančio kelio smėlį. Kadangi buvau pailsėjęs, nusprendžiau nesukti daisy fuentes link prie ežero esančio pliažo, o patraukiau tiesiai kylančiu į kalną keliuku, kuris turėjo mane atvesti prie sekančio išvykos tikslo.
Sekantis viso pasivažinėjimo tikslas, kurio nebuvo pirmajame maršrute Bezdonys, kuriuos jau ne kartą buvome palankę . Skirtumas tik tas, kad niekada nebuvau važiavęs į Bezdonis keliu pro Tapelius. Taigi, miško keliuku gan greitai atsiradau ant asfaltuoto kelio, vedančio link miestelio. daisy fuentes Čia mynėsi visai smagiai, nes automobilių gal tik vienas kitas ir tai nenervino, o pasitaikančios įkalnės daisy fuentes buvo lengvai įveikiamos. Visa ši idilija tęsėsi iki pat Ąžuolynės, daisy fuentes su lyg kuria baig
No comments:
Post a Comment